نبذة مختصرة : Ir iš tiesų tąkart Istorijos fakulteto doktorantas Antanas Petrilionis apgynė disertaciją „Belaisviai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino karuose (XIV–XV amžiai)“. Šiaip jau neretai formalias ar su vaizduotės lakumu susijusias tyrimo aktualumo paieškas šįkart pakeitė, deja, tikra katastrofa ir tikra aktualija – karas Ukrainoje. Bent jau pirmajame konflikto etape viena iš medijose matomiausių figūrų tapo karo belaisvis rusas. Daugelio jų pasakojimai apie įvykius prieš patenkant nelaisvėn, pasidavimo ar sučiupimo aplinkybes, kalinimo sąlygas masino visus. Taigi pati belaisvystė tapo langu į kitą karo pusę – ne strategijos, logistikos, karo vadų, mūšių ar net atminties, o individo – ne žuvusio, o vis dar gyvo, tik, tiesa, praradusio savo laisvę, kuriam laikui atsidūrusio kitoje mūšio lauko pusėje. Dargi pats tyrimo objektas tarpsta Lietuvos (o kartu ir Lenkijos) istoriografijai jau, sakytina, „klasikinėje“ temoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų su Vokiečių ordinu laikotarpiu. Ilgoje ir sąlyginai gausioje tyrinėjimų tradicijoje A. Petrilionis neprasmenga. Viena vertus, toliau vyksta savotiškas posūkis Lietuvos istoriografijos tyrimuose, pažymėtas ir gynimo komisijos pirmininkės prof. dr. Irenos Valikonytės, gebant atsiriboti nuo klausimų ideologizavimo (tautinio-patriotinio ar sovietinio) ir pereiti prie tyrimo konceptualizavimo; antra vertus, tęsiama temos tyrimų tradicija, konkrečiau, išplėtojamas dar dr. Alvydo Nikžentaičio užkabintas belaisvių klausimas; trečia vertus, jaunasis daktaras sugebėjo organiškai sulieti lituanistinį istorijos tyrimą su vakarietiška istoriografija, jos problematika, taip, beje, išplaukdamas į platesnius vandenis – išties A. Petrilionio tyrimas ir apie Vokiečių ordiną, ir apie Lenkijos karalystę, ir apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. [...]
Processing Request
No Comments.